|
Monografijoje
medinių bažnyčių plėtra nuo seniausių laikų iki
1918 m.. suskirstyta į tris periodus: 1) XV-XVII a.
vidurys katalikybės įsitvirtinimo laikotarpis.
Sakralinių pastatų kompozicijos principų bei priemonių
pasirinkimas ir įsisavinimas; 2) XVII a. vidurys
1795 m. katalikybės ir sakralinės architektūros
klestėjimo metas; 3) 1975-1918 m. katalikybės
priespaudos laikotarpis. Tradicinių sakralinės
architektūros sprendimų stabilizacija,
profesionaliosios architektūros kompozicijos principų
bei priemonių spartus plitimas. Po 1918 m. medinių bažnyčių
architektūra prarado senųjų tradicijų tęstinumą ir
pasuko nauja, modernia vaga.
Seniausios
Lietuvos medinės bažnyčios susidėjo iš stačiakampės
navų dalies ir siauresnės presbiterijos. Jos buvo uždengtos
aukštu dvišlaičiu stogu, kurio vidury stūksojo
nedidelis bokštelis. Nuo XVII a. trečiojo dešimtmečio
buvo statomos ir kryžminio plano bažnyčios su
zakristija dešinėje pusėje ir kryžmoje iškilusiu bokšteliu.
XV-XVII a. pirmojoje pusėje susikūrę ir įsitvirtinę
sprendimai vėliau tapo tradiciniais.
Antrajame
periode XVII a. antrojoje pusėje-1795 m. statytos
liaudiškos ir profesionaliai sukurtos medinės bažnyčios.
Liaudiškų bažnyčių planai išliko stačiakampiai ir
kryžminiai, atsirado ir daugiakampio plano sakralinių
pastatų. Bažnyčių vidaus erdvė buvo vienanavė,
halinė ir pseudobazilikinė. Kryžminės bažnyčios
buvo lotyniško ir beveik graikiško kryžiaus formos.
Negausios daugiakampės bažnyčios susidėjo iš ištęsto
aštuonkampio pagrindinio tūrio ir prie jo prijungtų žemesnių
iškyšų. Lietuvos etniniuose regionuose bažnyčių tūrio
tipai paplito nevienodai. Žemaičiuose vyravo kryžminiai,
o Rytų Lietuvoje stačiakampiai sakraliniai pastatai.
XVII a.
antrosios pusės XVIII a. liaudiškų bažnyčių išorei
būdinga monumentali išraiška ir sunkios proporcijos.
Pastatų kompozicijoje dominavo stogas. Jis buvo sulig
sienomis aukščio arba dar aukštesnis, dvišlaitis ar
valminis. Pagrindinio fasado viršų užbaigė trikampis
frontonas ar valminio stogo šlaitas. Ant stogo, kaip ir
anksčiau, kilo vienas ar keli bokšteliai su barokinio
silueto šalmais.Sakralinių pastatų vidaus architektūra
nesudėtinga. Trinavių bažnyčių interjere dominavo žymiai
platesnė, o dažnai ir aukštesnė už šonines
viduriniosios navos-presbiterijos erdvė, perskirta sija
su krucifiksu arba plačia triumfo arka. Navų dalies
gale, virš pagrindinio įėjimo, buvo vargonų choras.
Po choru prie prienavio sienos pritvirtindavo giedotojų
ložes.
XVIII a.
liaudiškų bažnyčių architektūrą netiesiogiai veikė
barokas, ypač išryškėjęs interjerų sprendimuose.
Sakralinių pastatų interjerai tapo puošnūs ir
turtingi. Juos turtino polichrominė sienų ir lubų
tapyba, plastiški, gausiai papuošti drožiniais ir
iliuziškai nutapyti altoriai, dekoratyvios sakyklos ir
krikštyklos.
Pagal
baroko principus sukurtų, tiesiogiai šio stiliaus
paveiktų medinių bažnyčių planai ir tūriai beveik
tokie patys kaip mūrinių; panašiai sukomponuoti
fasadai bei interjerai. Tačiau medinių pastatų
proporcijos sunkesnės, sienos plokštesnės, išorės
formos apibendrintos. Medinės barokinės bažnyčios
daugiausiai statytos rytinėse Lietuvos žemėse. Jų
priekyje dažnai kildavo du kvadratiniai bokštai su grakščiais
kelių tarpsnių šalmais. Tarp bokštų būdavo banguoto
ar trikampio kontūro frontonas.
Trečiajame
1795-1918 m. laikotarpyje tradicinių liaudiškų bažnyčių
sumažėjo, daugiau statyta profesionaliai, pagal stilių
principus sukurtų sakralinių pastatų. Liaudiškieji
sakraliniai pastatai mažai skyrėsi nuo ankstesniųjų,
bet šiek tiek padaugėjo jų sprendimų variantų. Bažnyčių
išorė tapo mažiau monumentali negu anksčiau. Daugelio
sakralinių pastatų stogai sužemėjo, fasaduose pagausėjo
stilinių formų. Interjerų dekoras supaprastėjo.
Liturginių objektų kompozicija išliko barokinė, bet jų
formos ne tokios turtingos ir plastiškos kaip XVIII a.
Dažnai sutinkami savitai interpretuoti orderio elementai.
1795-1918
m. laikotarpio pradžioje Lietuvos profesionaliojoje
architektūroje vyravo klasicizmas. Medinės bažnyčios
paveldėjo iš mūrinių vientisą stačiakampį planą
ir trinavę vidaus erdvę. Bažnyčių pagrindinį fasadą
sudaro keturių, rečiau šešių kolonų portikas.
Medinių portikų kolonos lieknesnės už mūrines,
frontonų šlaitai statesni. Neretai virš frontono stūkso
bokštelis. Klasicicistinių bažnyčių interjerai dažniausiai
liaudiški. Juose sutinkami tik pavieniai orderio motyvai.
XIX a.
vidury orderiniai medinių sakralinių pastatų
sprendimai įgijo naujų, romantizmo suteiktų spalvų.
Romantizmas Lietuvos medinėje architektūroje plito tarp
1840 ir 1877 m. Jis akumuliavo liaudies tradicijas ir
imitavo įvairių stilių formas. Tačiau stilių grynumo
nebuvo laikomasi. Sakraliniuose pastatuose, sekančiuose
vieno stiliaus principus, naudotos ir liaudiškos, ir kitų
stilių formos. Dažnai eksterjeruose vyrauja vieno, o
interjeruose - kito stiliaus elementai. Sąlyginai
romantizmo bažnyčių kompoziciją galima suskirstyti į
liaudišką, klasicistinę, neobarokinę
ir neogotikinę.
Istorizmo
epochoje (1875-1914 m.) ankstesniųjų istorinių stilių
grąžinimo į architektūrą tendencija įgijo žymiai
platesnį užmojį. Tuo metu dauguma medinių, kaip ir mūrinių,
bažnyčių buvo statomos pagal patvirtintus projektus.
XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje Lietuvoje statyti
neogotikiniai, neobarokiniai, neoklasicistiniai ir
eklektiniai mediniai sakraliniai pastatai. Visų stilinių
krypčių medinių bažnyčių planai yra stačiakampiai
ir lotyniško kryžiaus pavidalo. Tūriai - bazilikiniai
, pseudobazilikiniai, haliniai ir vienanaviai. Istorizmo
epochoje žymiai padidėjo sakralinių pastatų sprendimų
įvairovė. Bažnyčių architektūroje atsirado ir iš
pasaulietiškų pastatų pasisavintų formų.
|